© Eurofootball.lt
Iš tiesų po gan netikėtų praėjusių metų rezultatų žmonės netruko paskelbti apie artėjantį futbolo krachą, jo tapimą tik disciplinos ir fizinės ištvermės patikrinimu. Vos spėję atsitokėti po UEFA Čempionų lygos finalo, kuriame susitiko toli gražu favoritais nelaikyti „Porto“ ir „Monaco“, futbolo sirgaliai gavo dar vieną spjūvį į veidą – išskirtinai disciplinuotai gynybinį futbolą žaidusios Graikijos triumfą Europos čempionate Portugalijoje. Tad nenuostabu, kad dauguma futbolo sirgalių nusivylė futbolu, išreiškė savo baimę, kad gynybinio futbolo triumfas Europoje sukels savotišką epidemiją, kadangi neabejotinai žvaigždėmis neišsiskiriančios „Porto“ ar Graikijos ekipos gali tapti sektinu pavyzdžiu silpnesnėms galingiausių Europos lygų komandoms.
Laikas parodė, kad tokios kalbos buvo kiek perdėta emocijų – pykčio dėl mylimų komandų nesėkmių – išraiška. Negaliu vienareikšmiškai teigti, kad Otto Rehhagelio ar Jose Mourinho (tiesa, šie treneriai turi ryškių skirtumų) darbo metodikos elementų neperėmė tokios komandos kaip „Numancia“ ar „Crystal Palace“, tačiau pastarųjų savaičių įvykiai Europos klubinio futbolo podiume suteikė vilties, kad futbolas toli gražu nepraranda savo grožio.
Žinoma sirgalių (jei juos galima taip vadinti) siautėjimai „San Siro“ ar Maskvos „Lokomotivo“ stadionuose tikrai nepuošia komandų demonstruojamo žaidimo, tačiau šią savaitę vyko ir visiškai priešingi futbolo spektakliai – du futbolo šou Olandijoje ir itin aukšto lygio dvikova Liverpulio „Anfield“ stadione.
Vis tik šias trejas rungtynes norėčiau suskirstyti į dvi (tikrai nedideles) grupeles: vienoje būtų UEFA Čempionų Lygos dvikova Anglijoje tarp „Liverpool“ ir „Chelsea“, o kitoje – atsakomosios UEFA Taurės pusfinalio rungtynės tarp „AZ“ ir „Sporting“ bei UEFA Čempionų Lygos dvikova tarp Eindhoveno „PSV“ ir „Milan“. Sprendimo priežastys yra gana paprastos – šios grupelės išskiria dvi savotiškas tendencijas Europos futbole.
Būtent didelio atgarsio sulaukusi dvikova Liverpulio „Anfield“ stadione buvo tam tikra prasme futbolo stebuklas futbolo gurmanams. Apibendrindami šią dvikovą galime „įtraukti“ ir pirmąsias rungtynes Londono „Stamford Bridge“ stadione. Ši pusfinalio akistata, kurioje kovėsi „Liverpool“ ir „Chelsea“, tapo dvikova tarp dviejų Anglijos futbolo grandų, kova tarp istorijos ir pinigų, kova tarp futbolo elito ir pretendentų į jį. Tos dvejos rungtynės, nors bendras jų rezultatas 1-0, buvo išskirtinai aukšto lygio, sulaukė itin daug dėmesio, sukūrė įspūdingą atmosferą, prie televizoriaus ekranų pritraukė milijonus futbolo sirgalių iš viso pasaulio. Net ir nesutardami dėl vienintelio Luiso Garcios įvarčio, atvėrusio duris į finalą, futbolo sirgaliai tiek Anglijoje, tiek šiame portale sutarė dėl vieno – aikštėje vyko įspūdingos rungtynės tarp dviejų lygių komandų.
Tuo tarpu Olandijoje dvi dienas iš eilės vykusios itin svarbios Europos klubinių turnyrų rungtynės leido pastebėti kiek kitokią Europos futbolo tendenciją. Futbolo ekspertai neretai sutinka, kad žvaigždių perpildytos komandos nedemonstruoja tokio žaidimo, kokio iš jų laukia sirgaliai. Dažniausiai minimas pavyzdys yra Karališkasis Madrido „Real“, kuriame tikrai žaidžia individualiai labai stiprūs Europos futbolo mohikanai, uždirbantys milijonus, nacionalinių rinktinių ramsčiai, tačiau „Real“ kelintus metus iš eilės lieka be trofėjų. Tie patys futbolo ekspertai pagrindine šio fiasko priežastimi įvardija tai, kad žvaigždės paprasčiausiai nebeturi ko siekti, yra „perdegusios“, labiau tausoja sveikatą nei pergalių ištroškę jaunieji talentai. Ne veltui kalbu apie „Real“, kadangi tiek įvykiai Olandijoje, tiek praėjusių metų „Porto“ bei Graikijos rinktinės triumfas yra savotiškas įrodymas ne tiek naujos, kiek laiko patvirtintos taisyklės, kad ne visada laimi talentingiausieji ir stipriausieji.
Lankytojai šiame portale užjaučia Olandijos klubus, dėl itin nesėkmingos savaitės, per kurią du šios Europos šalies klubai iškrito iš elitinių turnyrų dėl pačioje rungtynių pabaigoje praleistų įvarčių. Norėčiau pastebėti visai kitą faktą – būtent du Olandijos (šalies, negalinčios lygintis klubinio futbolo lygiu su Ispanija, Anglija, ar Italija) klubai – Alkmaaro „AZ“ ir Eindhoveno „PSV“ – padovanojo futbolo sirgaliams galimybę stebėti bene gražiausias sezono (ar net kelių sezonų) rungtynes. Turbūt niekas nesiginčys, kad „Milan“ lenkia „PSV“ ne tik finansiniais ištekliais, tačiau ir žaidėjų lygiu, bei, kad „Sporting“ sudėtis atrodo stipresnė nei „AZ“, tačiau būtent tie klubai, nebūdami favoritais, suteikė galimybę stebėti įspūdingus futbolo šou.
Tendencija, apie kurią kalbu, yra tokia: futbolas tampa nenuspėjamas. Pavyzdžių šiam teiginiui pagrįsti nereikia ieškoti toli: Londono „Chelsea“ šiemet įveikė Ispanijos bei Vokietijos čempionus, tačiau pusfinalyje nusileido komandai, kuri nacionaliniame čempionate užima penktąją vietą ir, gali būti, kitąmet net nežais prestižiškiausiame Europos klubiniame turnyre; galime prisiminti ir Pietų Korėjos fenomeną 2002 metų Pasaulio čempionate, ar „graikišką stebuklą“ Portugalijoje. Net pernykštis UEFA Čempionų Lygos finalas yra charakteringas šios tendencijos pavyzdys – vargu, ar prieš sezoną būtų atsiradęs bent vienas pamišėlis, teigęs, jog finale susikaus „Porto“ ir „Monaco“. Tačiau laikas parodė, kad viskas įmanoma, ir dar kartą patvirtino, kad juodas darbas, troškimas nugalėti, beatodairiškas pergalės siekimas duoda savų vaisių.
Futbolo sirgaliai, drįstu teigti, jau pavargo nuo apatiško žvaigždžių elgesio aikštėje, baimės atakuoti ir susižeisti. Būtent dėl šios priežasties manau, kad praėjusį ketvirtadienį „Alkmaarderhout“ stadione vykusios atsakomosios UEFA Taurės rungtynės tapo tikru desertu futbolo sirgaliams. Tai buvo rungtynės, kuriose, galiu drąsiai pasakyti, buvo visko: dramos, intrigos, atkaklios kovos dėl kiekvieno aikštės milimetro, nuostabių perdavimų, neįtikėtinų reidų, pasiaukojimo komandos labui, įspūdingų vartininkų stebuklų, jaudulio, sirgalių šūksnių, euforijos ir verkiančių sirgalių bei žaidėjų.
Jei man tektų pareiga pabandyti priversti žmogų pamilti tą didįjį žaidimą, dėl kurio iš proto pasaulyje eina šimtai milijonų, aš greičiausiai jam parodyčiau vieninteles rungtynes. Tos rungtynės būtų dvikova Alkmaare. Ne todėl, kad mažiau nei dešimt tūkstančių sirgalių ankštame stadione, kuriame pasitreniravę „Rangers“ futbolininkai paklausė „O kur yra jūsų stadionas?“, sukūrė atmosferą, ne ką prastesnę nei „Anfield“ stadione. Ne todėl, kad per penkiolika minučių rungtynių svarstyklės apsivertė aukštyn kojomis. Ne todėl, kad skaudžią čiurnos traumą patyręs „AZ“ vartininkas atsisakė keitimo ir kęsdamas skausmą toliau demonstravo įspūdingus atsaugojimus. Ir ne todėl, kad žliaugiant lietui ir esant vos penkių laipsnių pagal Celsijų temperatūrai žaidėjai kovėsi daugiau nei dvi valandas.
Todėl, kad tai buvo rungtynės, kuriose kovėsi žaidėjai, komandos tikrąja šio žodžio prasme, ištroškę titulų, siekiantys aikštėje įrodyti esą verti kovoti UEFA Taurės finale, siekiantys išgarsinti savo komandas („AZ“ atveju) Europoje, trokštantys nenuvilti savo sirgalių, atiduodantys paskutines jėgas, smarkiai išgyvenantys dėl kiekvienos komandos sėkmės ir nesėkmės.
Kad ir kaip būtų gaila, šių rungtynių nerodė Lietuvos televizijos, tačiau, esu tvirtai įsitikinęs, būtent šitokie futbolo šou gali Lietuvoje padaryti tai, ko negali niekas kitas: sudominti futbolu, smarkiai pakelti jo populiarumą, suteikti vilties, kad, jei mažo Olandijos miesto komanda, turinti perpus mažesnį nei Vilniaus „Žalgirio“ stadioną, gali pasiekti UEFA Taurės pusfinalį, kodėl to padaryti negalėtų Lietuvos klubai?
Tendencija, kad silpnesni klubai kovoja daugiau, aiškiai atsispindėjo rungtynėse Olandijoje. Sunku nesižavėti žaidimu komandos, kuri nebijo atakuoti, kuri demonstruoja žiūrovams itin patrauklų žaidimą, kuri stebina futbolo sirgalius ir priverčia juos prisiminti legendinį "totalinį futbolą". Nors UEFA Čempionų Lygos finale susikaus daug labiau tituluoti Europos futbolo grandai „Liverpool“ ir „Milan“, belieka žemai nulenkti galvą prieš ne tokius garsius Olandijos klubus, kurie padovanojo nuostabius futbolo desertus sirgaliams Alkmaare ir Eindhovene.
